Baltieji smėlynai (White sands desert) — smėlio dykuma JAV Naujosios Meksikos valstijoje, Čichuachano dykumos šiaurėje. Skirtingai nuo niekuo neišsiskiriančios akmenuotos Čichuachano dykumos, Baltuosius smėlynus sudaro ne kvarcinis, o baltas gipsinis smėlis

Paprastai, dėl savo tirpumo vandenyje, gipso kristalai tokių darinių nesudaro, tačiau čia klimatas pakankamai sausas ir krituliai neišneša ištirpinto gipso. Amžių amžius lietus ir tirpstantis sniegas neša uolienų nuolaužas nuo kalnų į Lucerio ir Otero ežerus. Vėliau, vandeniui išgaravus, gipsas lieka ir vėjo pustomas sudaro įspūdingas, iki 30 m aukščio kopas. Vėjo genamos kopos pamažu keliauja šiaurės rytų kryptimi ir kai kurioms jų pavyksta nukeliauti net iki 6 km per metus.

Baltieji smėlynai laikomi unikalia ir įspūdingiausia pasaulio gipso dykuma: tviskančio baltumo kopos, vėjo supustytos į suapvalintus pusmėnulius tęsiasi kiek akys užmato. Amerikiečiai labai saugo savo dykumas, laiko jas nacionaline vertybe, tad 1933 m. didesnė Baltųjų smėlynų dalis (apie 780 km²) lėkštame Tularosos slėnyje buvo paskelbta JAV gamtos paminklu. Niekas niekuomet neeksploatavo šių gipso telkinių - vietovė buvo pernelyg nuošali, be to, gipso gausiai randama ir kitur. Milžiniški gipso uolienų telkiniai slūgso ir aplinkiniuose kalnuose.

Sausas, akinantis kraštovaizdis po mėlynu dangumi ir negailestingai kepinanti saulė primena, kad senieji Vakarai - Rio Grandė - jau čia pat. Meskalero apačiai atvykdavo į šias vietas kasti druskos ir ten, kur būta jų laužaviečių, iki šiol galima rasti sukietėjusio gipso kristalų.

Kai kurie augalai puikiai išgyvena šiuose keliaujančiuose smėlynuose. Į dangų atkakliai stiebiasi tuopos, kur ne kur matyti tik vainikai, kyšantys virš kopų. Kopai praslinkus, medžiai visiems laikams lieka sustingę gipso įtvare. Į sukietėjusio gipso padą kabinasi žagrenis. Gyvatę primenančiais kotais kopomis šliaužia aukštosios jukos. Jų kreminius varpelio pavidalo žiedus žmonės vadina Viešpaties žvakėmis. Tai Naujosios Meksikos valstijos gėlė. Vietos indėnai jų ūglius ir žiedus vartodavo maistui, iš sėklų maldavo miltus.

Gyvūnai nesiveržia į šią baltą dykumą, kurioje beveik nėra maisto ir jokios galimybės pasislėpti nuo mirtino vidudienio karščio. Kengūrinės smėlynų žiurkės slepiasi nuo karščio įsiraususios giliai į smėlį. Žiurkių urvuose priedangos ieško ir kengūrinės pelės. Kaip ir trijų smėlynuose gyvenančių driežų rūšių, šių pelių spalva esti blyškiai balta, patikimai slepianti jas nuo pelėdų ir vanagų.

Silver Sityje, esančiame į vakarus nuo San Andrė kalnų, 1859 m. gimė Viljamas H. Booney, plačiau žinomas Vaikelio Bilio pravarde. Nusikaltėliui buvo vos 21-eri, kai jį, pabėgusį iš Linkolno kalėjimo Naujojoje Meksikoje, nušovė šerifas Patas Garrettas. Baltieji smėlynai saugo dar vieną įrašą žmonijos konfliktų istorijoje. Antrojo pasaulinio karo metais Tularosos baseine buvo branduolinių bandymų poligonas. 1945 m. liepos 16 d. netoli Alomogordo išbandyta pirmoji branduolinė bomba, pagaminta šiauriau esančiame Los Alame.

Skirtingai nuo senųjų laikų keliautojų, pėsčiomis ar raitomis kentusių kaitrą ir smėlio audras, šiuolaikiniai Baltųjų smėlynų lankytojai be didelio vargo gali pervažiuoti visą teritoriją automobiliu tvarkingai paženklintu maršrutu. Tačiau smėlio audros kartais vis tiek trikdo eismą, o keliaujančios kopos - palaidoja ištisas kelio atkarpas.