Spėjama, kad seniausioji žiedų gimtinė buvo Egiptas, kur jie jau buvo III tūkstm.
pabaigoje – II tūkstm. pradžioje pr.m.e. Ten žiedai iš pradžių atstodavę pinigus ir tik vėliau juos pakeitusios monetos.
Žiedo pavidalo metaliniai ir kitokie
papuošalai sutinkami visose pasaulio šalyse, žmonės juos nešioja įvėrę į ausis, lūpas, nosį, plaukus, ant rankų ir kojų pirštų. Savo
formą, reikšmę ir simbolį jie per daugelį amžių yra ne vieną kartą keitę, bet apvali žiedo forma visais laikais buvusi amžinybės ir pastovumo simbolis,
kaip gyvenimo ratas, judėjimas nuo gimimo link mirties.
Įsigalėjus krikščionybei, pagonišką paproti nešioti žiedus perėmė ir bažnyčia, kaip mat pritaikiusi savo apeigoms - jais pradėta ženklinti
įsimylėjėliai, besituokiančiųjų poros.
XVI a. Venecijoje išpopuliarėjo auksiniai vestuviniai žiedai,
ir nuo tada šis geltonas metalas tapo svarbus žiedų istorijoje. Vėlyvojo
Renesanso laikais vestuviniai žiedai buvo gaminami iš balto emalio, su
reljefinių susipynusių rankų piešiniu, dar papuoštu smulkiais rubinais ar
smaragdais. Žiedo vidus būdavo lygus, tad buvo patogus mūvėti. Bet tokį
dirbinį buvo gana sudėtinga pagaminti - ne bet koks meistras to imdavosi, tad
nenuostabu, kad vėlesnių kartų juvelyrai panašių šedevrų retai imdavosi, bet
idėja nebuvo pamiršta ir vėl atgijo XIX amžiuje. Tiesa dabar tokius žiedus galia
pamatyti gal tik muziejuose.
Vestuviniai žiedai būdavo su nedideliu briliantu ar perliuku.
Tradicijos reikalavo, tad jaunikis dovanojamą žiedą dėdavo i dalia dėžutę su
rakteliu. Tokie žiedai dažniausiai buvo gaminami iš aukščiausios prabos aukso,
abiejų žiedų vidinėje buvo išgraviruojama sužadėtuvių data ir jaunųjų inicialai.
Joje dar būdavo auksinių monetų ar kitokių papuošalų, kuriuos įsigydavo būtent
šiai progai ar gautų kaip palikimas, mat tais laikais papuošalai buvo stropiai
saugomi ir perduodami iš kartos į kartą. Tokius žiedus žmonės mūvėdavo retokai -
gal dėl jų senamadiškumo, gal tiesiog bijodami tokį brangų daiktą pamesti.
Viduramžiais, klajojančių riterių-poetų laikais, kai buvo madinga garbinti neprieinamas auksaplaukes Damas, buvo sugalvoti žiedai iš
žmogaus arba žirgo karčių - visuomenė nutarė priartėti prie natalūralumo ir gamtos ir taip paryškindavo savo jausmines idėjas. Visa tai buvo harmoningai
derinama prie XVIII a. drabužių mados, tad damos būdavo panašios į miškų nimfas: skaidrūs lengvi audiniai, atviras kaklas, krūtinė, rankos, laisvai susegti
plaukai - tad žvakėmis apšviestose puotų salėse atrodydavo tikrai pasakiškai.
Juvelyrams tie laikai taip pat buvo aukso amžius, tad jų
fantazijai beveik nebuvo ribų. Būtent tada buvo pradėta briliantus, perlus, kobaltinį emalį derinti su į įterpiamomis moteriškomis garbanomis.
Prisimintas griežtas ir antikinis stilius su matinio aukso ir žirgų karčių
deriniais.
Tačiau atėjo XIX a. ir visos tokios keistenybės atsidūrė
šeimos skrynelėse. Aukštuomenė pradėjo šokti valsus, nešiot naujoviškus
drabužius, šukuosenas, ir žinoma papuošalus. Kasdieniniame gyvenime aukštuomenės
damos nešiodavo tik vestuvinius žiedus, mat taip būdavo patogiau užsiimti
rankdarbiais ar skambinti klavikordais. Be to tais laikas atėjo ir pirštinių
mados aukso amžius, be jų damos net neidavo iš namų. Žiedai buvo mūvimi tik itin
iškilmingomis progomis ir per puotas.
XIX a. pabaigoje vėl papūtė nauji vėjai. Atsirado nauja meno
kryptis, vadinama modernu. Tapo madingos Rytų ir antikos kultūros,
atsispindėjusios ir žiedų formose, ir mūvėjimo manierose. Žiedai būdavo dažnai
puošiami stambiais akmenimis: turkiu, agatu ar serdoliku, ... prisiminta kalnų
krištolas, ametistas, topazas, granatas, kvarcas. Neretai buvo ant vieno piršto
maunama po kelis žiedus. Nuo tada žiedai ėmė užtikrintai pirmauti tarp kitų
papuošalų, nesvarbu kas juos nešiodavo - aukštuomenės dama ar kukli kaimietė.
Seniau žmonės stipriau tikėjo astrologiją ir
dažniausiai nenešiojo bet kokių žiedų. Kokius žiedus žmogui nešioti patardavo
astrologai, atsižvelgdami į gimimo metus, mėnesį, dieną ir net valandą. Pagal
tai ir parinkdavo, koks bei kokios formos turi būti žiedo akmenėlis. Tikėta, kad
mūvint "ne savo" žiedą bus sunku įveikti gyvenimo kelyje pasitaikančias kliūtis
ir pavojus, susilpnės fizinių bei dvasinės jėgos.
Ypač daug reikšmės buvo teikiama būtent aukso žiedams. Manyta,
kad auksas ir šiaip turi daug mistinių savybių. Antikos graikai ir romėnai
auksinius žiedus išraižydavo magiškais ženklais ir naudodavo juos burtams.
Manyta, kad auksiniai žiedai padeda atsikratyti liūdesio ir depresijos. Ir buvo
netoli tiesos, mat jau šių laikų mokslininkai įrodė, kad nedidelis aukso kiekis
tikrai turi fiziologinį poveiki žmogaus organizmui, tad ko gero verta
pasižiūrėti ką nešiojame.
Jei kraujospūdis žemas, rytais jaučiamas sunkumas rankų
plaštakose, o pirštai visada šalti, padeda ant bevardžio piršto nuolat mūvimas
auksinis žiedas. Jei kraujospūdis aukštas atvirkščiai, auksas visiškai netinka
ir tik erzina, tad vietoje auksinio žiedo ant bevardžio piršto reikia nuolat
nešioti sidabrinį žiedą.
Gydymas žiedais ir kitais papuošalais gerai žinomas ir gana
plačiai naudojamas Rytų šalyse. Ypač vertinami žiedai iš vario, sidabro
(raminantys metalai) ir aukso (įaudrinantis metalas). Nuo seno tikima, kad
sidabras per biologiškai aktyvius taškus šalina iš organizmo energijos
perteklių, o auksas atvirkščiai - įkrauna. Sakysim senovės astrologai po
Svarstyklių ir Jaučio ženklų gimusiems rekomenduodavo mūvėti varinius žiedus,
mat Venera apdovanojo juos seksualinės energijos pertekliumi, o varis kaip tik
ir saugo nuo aistrų šėlsmo. Asirijos valdovai mūvėjo tik varinius žiedus.
Karštame klimate varis ramina ir gelbėja nuo susierzinimo, skubotų sprendimų.
Šių dienų metalo terapeutai patvirtina senovės patirtį: vario ir sidabro žiedai
ramina, auksiniai - tonizuoja ir sustiprina energijos srautus.
Be visa ko varis ir sidabras veikia kaip negalavimų ir streso
indikatoriai. Žmogui susirgus jo nešiojamas sidabro žiedas patamsėja, o
nusimovus varinį ant pirštų atsiranda žalios arba juosvos dėmės, mat abu metalai
iš organizmo traukia neigiamą energiją r todėl oksiduojasi. Štai auksas to
nedaro, jis pats teikia energiją.
Yra toks mokslas - refleksoterapija, tiriantis porinius
žmogaus energijos kanalus. Pagrindinių tokių kanalų yra dvylika: 12 dešiniųjų ir
12 kairiųjų. Dauguma jų prasideda ir baigiasi ant rankų ir kojų pirštų. Šitie
energetiniai kanalai vienas su kitu susilieja ir tesiasi po visą žmogaus
organizmą, jas ir teka energija. Biologiškai aktyvūs taškai kaip tik ir yra ant
tų kanalų, tad rekomendacijos ant bevardžio piršto mūvėti sidabro (hipertonikams)
arba aukso (hipotonikams) žiedus yra mediciniškai pagristos, mat prie bevardžio
piršto nago prasideda "šiluminis" energinis kanalas. Šiaip jis nesusijęs su
kokiu nors konkrečiu organu, bet jo funkcija reguliuoti bendrą visų organų
tonusą, o tai, savaime suprantama, reguliuoja ir kraujospūdį. Jei dėl kokių nors
priežasčių šiame kanale sutrinka energijos cirkuliacija, tinkamai parinktas
žiedas padeda ją normalizuoti, taigi pagerėja žmogaus nuotaika ir savijauta.
Hipotonikai gali sureguliuoti kraujospūdį ir kitu būdu -
mūvėdami sidabrinį žiedą ant rodomojo piršto. Prie jo nago prasideda storosios
žarnos kanalas. Žarnos "kišenėse" kaupiasi nuodingi šlakai ir metams bėgant
storosios žarnos kanalo veikla stipriai pasunkėja ir žiedas padeda savo valdomam
organui apsivalyti. Kasdien gilėjančios veido raukšlės (nuo šnervių iki lūpų
kampučių) kaip tik ir rodo, kad būtent šis kanalas labai stipriai apkrautas,
dažnai jaučiami ir storojo žarnyno spazmai. Sidabrinis žiedas ant rodomojo
piršto ne tik susilpnina įtampą šiame kanale, kartu pagerėja plaučių, širdies,
inkstų ir kepenų veikla, normalizuojasi kraujospūdis, truputėli išsilygina net
amžiaus raukšlės prie nosies ir lūpų. Tačiau sidabro žiedas ant hipertoniko rodomojo piršto
kraujospūdį didina ir net gali sukelti hipertoninę krizę.
Hipertonikams, turintiems problemų su širdimi, rekomenduojama
sidabrinį žiedą mūvėti ant kairiojo nykščio - prie jo nago baigiasi energinis
širdies kanalas. Atsarga gėdos nedaro, todėl hipertonikams verta sidabrinius
žiedus nešioti ir ant bevardžio bei mažojo pirštų.
Kraujo sutrikimams šalinti, o gimusiems po Šaulio ir Dvynių
ženklais ir profilaktiškai, patartina ant dešinės rankos viduriniojo piršto
mūvėti auksinį, o sidabrinį ant kairės rankos viduriniojo piršto - jais eina
kraujo apytakos ir sekso kanalai. Raminantis sidabras ir ir tonizuojantis auksas
veikia kaip kondensatoriaus plokštelės, tarp kurių kaupiasi būtina energija.
Paprotys tuokiantis ant bevardžio piršto mauti
auksinį žiedą taip pat ne veltui atsirado - auksas rekomenduojamas Veneros
globojamiems žmonėms, tad taip jaunavedžiai kaip ir kaitina savo aistras.
Kad metalai gydo jau kaip ir įrodytas dalykas,
reikėtu atsiminti tik tiek - žiedai veikia palaipsniui, tad greitos reakcijos neverta
tikėtis. Ir svarbiausia - nesusipainioti kokį žiedą ir kaip mūvėti.