Stereograma, kitaip magiškoji akis - vienas šiuolaikinio meno rūšių, kuriamų kompiuterių pagalba. Žiūrint į tokius paveikslus tam tikru būdu, pastebimas ryškus erdvinis paveikslo efektas.
Pirmieji paveikslėliai su toki efektu sugalvoti dar 1836 metais, bet dėl savo netobulumo plačiau nepaplito. Nors erdvinio vaizdo idėja atsirado kur kas anksčiau nei stereo garso, tačiau dėka naujausių pasiekimų mikroelektronikos srityje techniškai keičiant ir skaitmeniškai apdirbant vaizdo signalus, stereoskopija tapo įprastu reiškiniu.

Su kompiuteriais daug dirbantiems žmonėms žiūrėti stereogramas netgi rekomenduojama - tai stiprina akies obuolio raumenis ir padeda išsaugoti aštresnį regėjimą.Veikimo principas paprastas - erdvinis vaizdas matomas todėl, kad mūsų akys tą patį vaizdą mato šiek tiek kitu kampu. Toliau viską padaro mūsų smegenys. Reiškia reikia apgauti smegenis: kiekvienai akiai duoti savo vaizdą ir taip priversti juos plokščius vaizdus suprasti kaip erdvinius.

Egzistuoja keletas stereoskopinių vaizdų stebėjimo būdų, bet visur svarbiausia viena - žiūrėti reikia nefiksuojant žvilgsnio, taip kad paveikslėlis liktu neryškus, neįtempti žvilgsnio ... ir akys viska padarys pačios. Tai panašu į žiūrėjimą "kiaurai" paveikslėlį, tartum tikrasis vaizdas būtų kažkur už realaus paveikslėlio paviršiaus.
Žiūrėti į stereogramą reikia iš 15-20 cm atstumo "kiaurai", į įsivaizduojama tašką už jos ribų, tartum tikrasis vaizdas būtų už paveikslėlio. Pradžioje vaizdas gali būti neryškus, tačiau po vienos kitos minutės treniruočių jis greitai tampa ryškus ir erdvinis. Pirmą kartą pamačius tokius paveikslėlius, gali būti sunkoka išsyk pamatyti juose dar kitų vaizdų, tačiau turint šiek tiek užsispyrimo ir kiek pasitreniravus sėkmė garantuota. O įgijus šiek tiek patyrimo netgi gudresnių stereogramų stebėjimas nesudaro jokio vargo. Įdomiausia tai, kad žmonės su lakesne fantazija tokiuose kompiuteriais sukurtuose paveiksluose gali pamatyti ką tik nori. Nebūtinai tai, ką autorius norėjo parodyti. Sakysim pirmojoje stereogramoje sakysim turi matytis maždaug toks vaizdas.

Egzistuoja ir kitas - stereoporų būdas. Žiūrint tokius paveikslėlius akių žvilgsnį fokusuoti arčiau tarpuakio (konvergencija). Kadangi paprastai žmonės gali žvairuoti tik nedideliu kampu, šiuo būdu galima žiūrėti tik stereoporas paveikslėlyje išdėstytas atstumu ne didesniu kaip atstumas tarp akių vyzdžių. Tačiau fiziologinių apribojimų akių suvedimui (galima pasitikrinti žiūrint į nosies galiuką) nėra. Taip pat nesvarbu ir koks paveikslėlių dydis - stereoefektas vis tiek bus matomas.
Stereoefekto stebėjimą stereoporose galima palengvinti rankų rėmelio pagalba, išdėsčius jas taip, kad kairė akis monitoriaus ekrane matytų kairįjį o dešinė dešinįjį paveikslėlį.
Kitas būdas - panaudoti pirštą kaip taikiklį: užmerkus dešinę akį kairę akimi prisitaikyti į kairįjį paveikslėlį, po to visa tai padaryti su dešine akimi, ir vedžiojant pirštu nuo nosies galiuko pasitikrinti, ar abi akys nutaikytos teisingai. Būdas sunkesnis, todėl teisingai suderinti žvilgsnį gali užtrukti ilgesnį laiką, užtat pagavus stereoefektą vieną kartą vėliau nereikia jokių pagalbinių veiksmų - viskas gaunasi savaime.