Štai ir atėjo vasara - pats laikas priminti visuomenei, kad jau greitai miškuose ir laukuose pasirodys daugybė paukščių jauniklių, kuriuos kaip ir kasmet temps namo visokie nesusipratę "gelbėtojai". Jiems šis straipsnis visų pirma jiems ir skiriamas.

Tokios istorijos kartojasi kiekvieną vasarą. Gailestingi, tačiau nelabai susigaudantys biologijoje, tautiečiai dažniausiai puola gelbėti "vargšą tėvus pametusį paukštelį", surastą parke ar prie upelio. Nuoširdžiai tikėdami darą gerą darbą, jie kaip mat "vargšelį" velka namo, kad galėtų jį sušildyti ir pamaitinti, o jam atsigavus ir sustiprėjus aišku paleistų į laisvę. Čia ir prasideda problemos: "išgelbėtas" jauniklis kažkodėl griežtai atsisako siūlomų duonos trupinėlių, nieku gyvu nenori sėdėti susuktame iš rankšluosčio "lizdelyje" ir nuo rūpestingai glostančių rankų panikoje traukiasi į tamsų kampą. Jei po kurio laiko "gelbėtojų" džiaugsmui ir priima siūlomą lesalą, ir netgi graudžiai plakdamas sparneliais pradeda jo prašyti, tai kitą dieną jam prasideda viduriavimas, paukštelis ima silpti ir galų gale žūva. Čia jau prieinama vos ne iki ašarų: kaip čia nežiūrint visų pastangų taip atsitiko. O reikalas dažniausiai būna tame, kad paukštelį pasirodo reikėjo gelbėti tik nuo pačių "gelbėtojų". Kas gi atsitiko iš tikro ?

Daugumos šalia mūsų gyvenančių mažųjų paukštelių jaunikliai palieka lizdus dar per jauni, kad mokėtų gerai skraidyti. Priežastis paprasta - plėšrūnas, suradęs lizde visą vada visą ją ir sunaikins. O jaunikliams palikus lizdą ir po vieną išsislapsčius aplinkui šansų išlikti yra kur kas daugiau - tad taip jie ir daro. Tokius jauniklius nesunku atpažinti: visi jie atrodo apvaloki (uodega dar neišaugusi), "geltonsnapiai" (snapas turi apvadus, kad tėvai geriau matytų kur kišti lesalą) ir dar ne visai apsiplunksnavę. Tačiau jų akys jau atsivertos, ir jie, pasirėmę netvirtomis kojelėmis jau gali tupėti ant žemės ar šakelės. Išsigandę tokie jaunikliai dažniausiai nutyla ir sustingsta, kartais net leidžiasi paimami į rankas.

Gamtoje radus jauną paukštelį  protingiausia ką galima tuo momentu padaryti - negazdinant pasitraukti nuo jo kuo toliau į šalį ir eiti savais keliais. Jo tėvai būtinai jį suras ir pamaitins patys. Jei vieta atrodo pavojinga (sakysim jauniklis tupi ant judraus kelio), galima jį panėšėti iki artimiausių krūmų ar patupdyti ant neaukštos šakelės netoliese.

Jei šitas straipsnis jums papuolė į akis jau po to, kai jauniklis parneštas namo - būtina nedelsiant nunešti į tą pačią vietą, iš kur jis buvo paimtas ir paleisti. Būtent Į tą pačią vietą dėl to, kad tėvai galėtų ji susirasti ir juo pasirūpintu - pats vienas toks jauniklis dar negali išgyventi. Dėl tos pačios priežasties paprasčiausiai paleisti jį į mišką taip pat negalima, tad jei nežinoma iš kur jis atsirado, teks jį auginti. Šiuo atveju jau ir paaugusio paukštelio negalima paleisti - tėvų nemokyti ir todėl laukinio gyvenimo gudrybių nepažįstantys jauni paukšteliai dažniausia greitai žūna. Šiuo atvejų geriau jau auginti juos namuose visą likusį laiką.

Aišku būna tokių atvejų, kai paukšteliams tikrai reikalinga pagalba - sakysim žūsta vienas ar abu tėvai, tada tikrai vienintelis būdas juos išgelbėti yra patiems juos išauginti, tačiau tai toli gražu ne toks paprastas ir lengvas užsiėmimas. Maitinti juos reikia ne rečiau kas valanda, darant 4-6 valandų pertrauką nakčiai. Daugumos paukščių giesmininkų jauniklius galima maitinti kietai virto vištos kiaušinio, varškės ir trintos neriebios mėsos ar faršo mišiniu, labai tinka racioną paįvairinti gyvais vabzdžiais, nedideliais vikšrais ir panašiai. Į maistą būtinai reikia pridėti polivitaminų ir mineralinių priedų, ir girdyti vandeniu iš pipetės. Jei augintinis pas nelesa daugiau 2-3 valandų, jį reikia maitinti prievarta: vandenyje pamirkytus maisto gabalėlius kišant tiesiai į gerklę. Po kelių tokių maitinimų jauniklis paprastai susipranta ir pats žiojasi laukdamas kitos porcijos. Dar neapsiplunksnavusius paukštukus būtinai reikia sušildyti ir laikyti pastovioje 26-28 laipsnių temperatūroje. Aišku tai tik bendros rekomendacijos, tad jei turite mažokai patyrimo, ieškokite pagalbos iš šalies.

Pabaigai. Dažniausiai iš pas mus gyvenančių paukščių į bėdą papuola čiurlių jaunikliai, mat jie skirtingai nei strazdai, varnėnai ir kiti žvirbliniai paukščiai vaikus maitina tik tol, kol jie glaudžiasi lizde. Aišku paprastai tie ir tupi tenai iki tol, kol visiškai sutvirtėja. Bet jei užeina badmetis ir maisto ima trūkti, čiurliukai gali bandyti palikti lizdą anksčiau laiko - tada jie pasmerkti, nes iškritusio iš lizdo paukščiuko tėvai neieško ir nebemaitina. Reikalas tame, kad netgi suaugę čiurliai ant žemės netupia, nes po to negali pakilti. Tad jei radote ant žemes čiurlį, galite būti tikri - jis bėdoje. Sveiką suaugusį čiurlį pakanka pamėtėti į orą, o štai jauniklį teks paauginti kol jis sugebės skraidyti ir tik tada paleisti - toliau jauni čiurliai jau patys susitvarko.

Nors kregždės labai panašios į čiurlius, tačiau jos ne jų giminaitės ir savo jauniklius augina taip pat, kaip ir kiti paukščiai giesmininkai, tai yra jauniklius maitina ir auklėja dar ilgai po to, kai tie palieka gimtąjį lizdą.