MURANO (VENECIJOS) STIKLO PASLAPTYS.

Apie jį girdėjo visi, tik mažai kas laikė jį savo rankose. Stiklo gamybos paslapčių ieškojo dagelis tautų, bet pasisekė kryžiuočiams. 1204 metais Venecijos valdovas Enriko Dondolo tapo vieninteliu žmogumi, valdančių stiklo gamybos paslaptis - kaip tik Venecijoje prisiglaudė kryžiuočių iš Konstantinopolio parsivežti stiklo meistrai, toliau jau Italijos meistrai pridėjo savo meistriškumą, fantaziją, ryškias spalvas - taip atsirado garsusis Murano stiklas.

Murano stiklas - gerbiama ir netgi kultinė medžiaga. Ko tik nepadarydavo iš jo talentingi meistrai ! Karoliai, taurės ir vazos, indai ir stiklinės, vėliau - veidrodžiai ir stiklo girliandomis puošti šviestuvai. Visa tai stebinos ir stebina gamybos technikos virtuoziškumu ir darbo meistriškumu, spalvų ir puošimo būdų įvairumu.

Venecijos stiklo istorija visai nepanaši į nuoširdžią pasaką apie gudrų nacionalinį verslą. Greičiau tai drama su savo aistromis ir begaliniu venecijiečių noru tapti vieninteliais meistrais Europos stiklo gamybos versle. Pirmuosius savo darbus Venecijos stiklo meistrai sukūrė beveik prieš tūkstantį metų, per ilgus savo gyvavimo šimtmečius Venecijos stiklo gamyba pergyveno audringą evoliuciją, garsią šlovę, laikiną užmiršimą ir naują ryškų pakilimą ...

Viskas prasidėjo prieš tūkstantmetį už storų Benediktinų vienuolyno sienų Venecijoje, kai vienuoliai nutarė patys gaminti stiklinius butelius savo įžymiajam vynui. Pradžioje patys ėmėsi bandymų stiklo lydymo paslaptims išsiaiškinti, vėliau prie to prisidėjo pabėgusių Bizantijos imperijos stiklių patyrimas, ir reikalas pajudėjo. Priglaudusi stiklius Venecija nepralošė: už Venecijos stiklo meistrų darbus buvo mokama auksu, o tai mokesčiai už prekybą jai ženkliai papildydavo miesto iždą.

Pradžioje stiklo dirbtuvės buvo pačioje Venecijoje. Tačiau kadangi mieste buvo daug medinių pastatų ir bet kokia su ugnimi susijusi gamyba nuolat grėsė gaisrais, tai XIII amžiaus pradžioje valdžia nutarė visas stiklo dirbtuves iškelti į atskirą Murano salą. Nuo tada visa Venecijos stiklo gamyba sukosi aplink šią salą, o joje pagamintas stiklas imtas vadinti Murano stiklu.

Buvo ir kita ne mažiau svarbi to priežastis - visos stiklo gamybos perkėlimas į vieną salą labai palengvino visų stiklo gamybos paslapčių apsaugą. Venecijos valdžiai tai buvo labai svarbu, mat unikalūs Venecijos stiklo meistrų darbai buvo brangiai vertinami ir mokesčiai už prekybą jais nešdavo miestui nemažas pajamas.

Papraščiau sakant, Venecija bet kokia kaina siekė išlaikyti stiklo gamybos monopolį Europos rinkoje, ir reikia pasakyti, kad tai jiems sekėsi daryti ištisus penkis šimtmečius. Stiklo gamybos meistrams buvo suteikta daugybė privilegijų, bet palikti pačią salą buvo griežtų griežčiausia uždraustą, kaip ir išvežti iš salos stiklo gamybos žaliavą ar gamybos paslaptis perduoti užsieniečiams. Stiklo gamybos ir dekoravimo paslaptys buvo stipriai saugomos ir perduodamos tik iš kartos į kartą. Ne Venecijos mieste ar su užsieniečiais dirbantiems stikliams skirdavo didžiules baudas, žiaurius kankinimus ir net bausdavo mirtimi. Tokiu būdu Murano saloje ir susiformavo ištisos stiklo meistrų giminės, turėjusios savų meistriškumo paslapčių.

XV - XVI amžiais Murano stiklas plačiai išgarsėja, dauguma Europos įžymybių geidžia įsigyti šių prabangos dalykų. Karališkuose dvaruose Murano stiklas tampa būtinu valdžios ir turtingumo atributu. Tais laikais ypač madingomis laikomos pusto stiklo taurės ir stalo indai ant tvirtų kojelių, trumpakakliai kiaušinio formos ąsočiai su aukšta elegantiškai išlenkta rankena, senovės graikų taures primenantys indai gėrimams bei piltuvėlio formos stiklinės su trumpa kojele.

Vienok XVIII amžiau pradžioje Venecijos stiklo pramonė pradėjo prarasti turėtas pozicijas. Murano salą sugebėjusių palikti meistrų pastangomis stiklo dirbtuvės pradėjo kurtis Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Niderlanduose. Sparčiai populiarėjo Bohemijos bei Silezijos stiklo dirbiniai, tad Venecijos stiklo eksportas ženkliai sumažėjo. Padėtis dar labiau pasunkėjo po Napoleono armijos įsiveržimo, nes daugelis Murano stiklo dirbtuvių buvo sugriautos.

Atsigauti Venecijos stiklo gamyba pradėjo tik 60-siais XIX šimtmečio metais. 1854 metais šeši veiklūs broliai Тоsо įkūrė "Fratelli Toso" stiklo fabriką, kuriame vėl pradėjo gaminti buitinį stiklą. 1859 metais Antonio Salviati, advokatas iš Vičencos miesto, atidaro stiklo plytelių mozaikoms ir restauracijai gamybos fabriką "Salviatidott. Antonio fu Bartolomeo". 1861 metais Murano saloje buvo įkurtas Stiklo Meno muziejus, prie kurio pradėjo veikti ir stiklo pūtimo mokykla. Muziejuje buvo surinkti geriausių stiklo pūtimo meistrų darbų pavyzdžiai, išsaugoti nuo pat Murano stiklo gamybos aukso amžiaus. 1866 metas, po visos Italijos sukilimo prieš austrus, Venecija tapo Italijos karalystės provincija. Po išsilaisvinimo stiklo gamyba labai greitai buvo atstatyta, vėl atsirado garsių stiklo gamybos meistrų, tokių kaip Fratelli Barovjeras bei Frančesko Ferro e Filo.

Po 1895 metų Pirmosios Venecijos bienalės meno pasaulyje Venecija įgavo kiek kitokį statusą. Naujos parodoje demonstruotos vaizduojamojo meno tendencijos aišku padarė įtaką Murano stiklo gaminiams, nauji dizaino sprendimai pareikalavo naujų formų ir puošybos principų, tačiau Murano salos gaminiai ir toliau išlaikė savo taikomąją paskirtį bei dekoratyvinį charakterį. Visiškai naują kryptį, davusią naują postūmį stiklo pramonei, pradėjo Giacomo Cappellin ir Paolo Venini 1921 metais.

XX amžiuje Murano stiklo gamyboje naujas šuolis - su Murano salos meistrais pradeda bendradarbiauti daugelis žymių dailininkų: prancūzų dailininkai Anri de Tuluz-Lotrekas, Pjeras Bonaras, Žoržas Brakas, ispanų dailininkas, skulptorius, grafikas ir dizaineris Pablas Pikasas, bei vienas garsiausių XX amžiaus avangardistų Markas Šagalas.

Garsėja ir nauji vardai. 1921 metais Džakomo Kapelinas ir Paolo Venini įkuria stiklo gamybos fabriką "Cappellin-Venini", kuriame bendradarbiaujantys meistras Džovani Seguso ir dailininkas Vittorio Dzekkina sukria nuosavą Murano stiklo stilių. Jų pavyzdžių ir kiti Murano meistrai pradeda bendradarbiauti su žymiais dailininkais ir dizaineriais, tokias kaip italų dizaineris Ettore Sottsass, italų dailininkas-mozaikas Rikardo Likata, italų kilmės prancūzų modeliuotojas Pjeras Kardenas, japonų dizaineris Jotši Ochira, suomių skulptorius ir dizaineris Tapio Virkala.

Ir šiais laikais susidomėjimas unikaliais rankų darbo Murano meistrų darbais didėja visame pasaulyje. Stiklo gamyba iki šiol yra pagrindinis vietinių gyventojų užsiėmimas. Dauguma Murano salos stiklo fabrikų gamina nebrangius suvenyrus ir įvairią bižuteriją turistams, tikrai unikalius aminius gamina tik keletas Murano fabrikų: "Ferro Murano", "Formia", "Seguso Viro" ir dar keletas. Kiekvienas unikalus Venecijos meistrų gaminys būtinai turi pasirašytą sertifikatą su individualiu numeriu, kainuoja toks daiktas nežmoniškus pinigus.
Mūsų aukštųjų technologijų amžiuje beveik visa gamyba automatizuota, tačiau Murano stiklas nuo pradžios iki galo gaminamas tik rankiniu būdu. Nedidelės "bangelės", oro burbuliukai ar subraižymai gaminių paviršiuje išduoda - tai tikrieji Murano šedevrai, ir kaip tikriesiems šedevrams ir priklauso , kiekvienas iš jų yra nepakartojamas būtent savo netobulumu.

Kvėpavimas - štai ta sudedamoji dalis, suteikianti Murano stiklui gyvybės. Meistras dirba su geležiniu vamzdeliu (trečdalis kurio dengtas medžiu, kad nenusidegintų rankų), kurio vienas galas su muštuku, o kitas turi kriaušės formos pastorinimą išlydytam stiklui pasemti. Ugnyje įkaitintas pučiamojo vamzdelio galas panardinamas į išlydyto stiklo masę, kuri lengvai prie jo prilimpa. Greitai ištraukęs vamzdelį iš krosnies meistras iškart pradeda pūsti orą iš kito galo. Karšto stiklo gabale susidaro ertmė, kuri didėja toliau pučiant į ją orą ... Tokiu būdu gaminami visi dirbiniai nuo smulkių stiklo indų iki didelių veidrodinių stiklų. Per du tūkstančius metų geležinis stikliaus vamzdelis išliko toks pats, net naujos šiuolaikinės technologijos neatnešė jokių patobulinimų. Galbūt todėl Murano dailininkų dirbiniai tokie emocionalūs ir taip traukia, nes kiekvienas jų kūrinys turi dalelę savo kūrėjo dvasios. Gal iš čia ir kiekvieno kūrinio unikalumas ir formos bei paviršiaus individualumas, be to daugybė įvairiausių atspalvių bei stiklo dekoravimo technikos būdų.

Visi Murano stiklo atspalviai gaunami ne dažų, o metalų pagalba. Pavyzdžiui, auksas suteikia ryškiai raudoną arba rubino spalvą, o geležies oksidas žalią atspalvį. Varis gal suteikti raudoną arba fantastiškai žalią spalvą, arba padeda efektą, kai rudame stiklo paviršiumi tartum mirga auksiniai grūdeliai. Maišant kelių spalvų stiklą gaunamas agato stiklas - juostuotas ir su daugybe atspalvių. Yra netgi atskira dekoravimo technika – millefiori, kai išoriniame paviršiuje prilydomos įvairiaspalvės stiklo plokštelės, kurios padaro stiklą panašų į egzotišką gėlę.

Labai efektingai atrodo vazos, gaminamos naudojant "pulegozo" techniką. Įkaitęs stiklas trumpam panardinamas į vandenį, po to iškart vėl pakaitinamas lydymo krosnyje. Tokiu būdu stiklo viduje susidaro stiklo burbuliukai, o atvėsęs stiklas atrodo it "verdantis".

Saulė ir jūra perdavė Venecijos stiklui savo ryškumą ir spindesį, kintančius ir nepakartojamus atspalvius, ir jis turi savyje amžinos šventės atmosferą,  tad visada liks geidžiamu žinovams ir kolekcionieriams. Šiuolaikiniame interjere Murano meistrų darbai atrodo kaip anų laikų pasiuntiniai, primenantys mums senovės paslapčių žavesį. Tai geriausias pavyzdys to, kaip kruopštus rankų darbas, fantazija ir ilgaamžis patyrimas įsikūnija žmogaus kūrinyje.

f