Mokslininkų paskaičiavimais šiuo metu žemėje ir vandenynų dugne dar yra nesurastu vertybių daugiau kaip už 900 milijardų dolerių. Šių legendinių lobių iki šiol dar niekas nesurado.

Inkų auksas. Konkistadoras Pisaras, paėmęs į nelaisvę inkų imperatorių Ataualpą, pareikalavo išpirkos: per du mėnesius auksu užpildyti kambarį, kuriame buvo kalinamas imperatorius. Tai beveik 50 kub. metrų aukso, bet pavaldiniai nedvejodami ėmėsi darbo. Aukso krūva augo, bet pasibaigus dviems mėnesiams kambarys iki galo užpildytas vis tik nebuvo. Nors Ataualpa karštai tikino Pisarą, kad laukti liko visai nedaug, kad auksas jau kelyje, konkistadoras imperatorių nužudė. Tik po Inkų imeratoriaus mirties jis sužinojo, kad kelyje dar buvo vienuolika tūkstančių auksu krautų lamų. Atsikeršydami ispanams inkai šį auksą paslėpė, kur - nežinoma iki šiol.

Makenos auksas. Manoma, kad Jutos valstijoje, netoli Kenabo miestelio, esančio šalia Baltojo kalno, paslėptas paskutiniojo Actekų imperatoriaus Montesumos auksas. Šios slaptavietės ieškoma štai jau 450 metų, nes lobis vertinamas maždaug 10 milijardų dolerių.

Tamplierių turtai. Po skaudžių nesėkmių rytuose tamplieriai buvo priversti palikti Jaruzalę, galiausiai ir Siriją. Riteriams teko grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. 1307 m. karaliaus Pilypo IV Gražiojo nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų.
Nors suėmimai buvo gerai suplanuoti ir vyko viena dieną, tamplieriai didžiąją dalį turtų vis tik suspėjo paslėpti. Nežiūrint visų pastangų juos rasti, jie taip ir liko nerasti.

Karaliaus Jono Bežemio iždas. Vilkstinė, vežusi šio Anglijos karaliaus iždą, pateko į tokią klampynę, kad visas auksas tenai ir prapuolė. Neišgyvenęs tokios netekties karalius kitą dieną ir mirė. Nuo to laiko prapuolusių turtų ieškota ne vieną kartą, tačiau visada nesėkmingai. Per ilgą paieškų laiką pelkė, kurios plotas tada buvo apie 450 hektarų, suspėjo visiškai išdžiūti.

Atilos kapas. Pasak legendų hunai, palydėdami savo didįjį vadą į paskutinę kelionę, paguldė jį į aukso plokštėmis apkaltą karstą, o kapą pavertė tikru lobynu. Manoma, kad Atilos kapas randasi dabartinės Vengrijos teritorijoje, netoli Budapešto.

Čingischano turtai. Į kapą buvo sudėti visi jo turtai, kapas sulygintas su žeme, o virš jo praginta arklių kaimenė. Visi paprasti darbininkai išžudyti. Kur plačiose Mongolijos stepėse gali būti kapo vieta, iki šiol niekas net apytikriai nenumano.

Karaliaus Saliamono kasyklos. Pagal aprašymus Biblijoje, kasyklose buvo išgaunamas grynas auksas galbūt iš vienos didžiausių kada nors rastu aukso gyslų. Tačiau vienu metu kasyklos buvo užkonservuotos ir šiandien apie jas žinoma tik tiek, kad jos buvo kažkur Arabijos pusiasalyje.

Lobių sala. Stivensono romane aprašyta lobių sala tikrovėje vadinasi Kokoso sala ir randasi 5°33' š.p. ir 87°2' v.i. Jau pusantro šimto metų ši 6,5 km. ilgio ir 3,2 km. pločio salelė yra visų lobių ieškotojų dėmesio centre. Manoma, kad ten paslėpti trijų garsių piratų: Viljamo Dampiro, Aleksandro Grechemo ir Skoto Tompsono lobiai. Grechemui pavyzdžiui vienu metu pasisekė užgrobti ispanų laivą, kuriuo iš Peru besitraukantys kolonizatoriai gabeno auksą bei brangenybes. Manoma, kad saloje paslėpta Iš Perų išvežta auksinė žmogaus ūgio Dievo Motinos statula, sverianti apie 500 kg, išpuošta smaragdais ir perlais. Pagal kai kuriuos duomenis ten užkasta ir penki šimtai skrynių su auksiniais bažnytiniais rakandais, papuoštais šešiais šimtais stambių topazų, dviem šimtais stambių smaragdų ir deimantų, devyni tūkstančiai Meksikoje kaltų aukso monetų.

Ispanijos auksas. Seniau Ispanija valdė vos ne pusę pasaulio - Ispanijos imperija tęsėsi nuo Europos iki Filipinų. Nuo XV amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus pradžios iš daugybės kolonijų galybė laivų plukdė auksą, sidabrą ir brangakmenius. Aišku nemažai laivų savo tikslo r nepasiekė - nuskendo kartu su visais turtais.
Manoma kad nuo 1816 iki 1820 metų vien tik Kadiso (Pietų Ispanija) uosto akvatorijoje nuskendo api 720 laivų, tame tarpe žymieji galeonai - didžiuliai laivai-tvirtovės, kursavę tarp Amerikos ir Ispanijos. Įvairiais vertinimais prie Kadiso nuskendusi laivų turtai šiandien vertinami apie 24 milijardus eurų, o visoje pietų Ispanijoje Atlanto dugne guli aukso, sidabro ir brangakmenių maždaug už 116 milijardų.Istoriniai dokumentai rodo, kad vertingiausias šio metu ieškomas lobis: 500 tonų aukso ir sidabro, 250 tonų perlų ir brangakmenių nuskendęs šiaurės vakarų Ispanijoje, įlankoje prie Vigo miesto. Būtent čia 1702 metais vyko mūšis tarp anglų-olandų ir ispanų-prancūzų laivynų. Karo metu Kadiso uostas buvo blokuotas, todėl 19 ispanų galeonų su savo kroviniu iš Amerikos buvo priversti pasukti į šiaurę, kur juos ir užklupo jungtinis anlų-olandų laivynas. Jėgos buvo nelygios ir ispanams nieko neliko, kaip nuskandinti laivus, kad jie su visais turtais nepatektu į priešų rankas.
Nuo to laiko buvo surengta pakankamai ekspedicijų, bandžiusių surasti "Auksinės eskadros" krovinį, tačiau kol kas be jokių rezultatų.
Aišku ispanų laivai skendo ne tik prie savo krantų, laikoma kad įlankoje prie Kartaginos (Kolumbija) miesto nuskendę tiek aukso ir sidabro, kad pakaktų padengti visų Lotynų Amerikos šalių skolas.
Nemažai turtų jūros dugne yra ir prie Azorų salų, čia nuskendo apie 850 ispanų ir portugalų laivų, taip pat ir su auksu.

Vienas iš lobių ieškotojų žemėlapių: Kadiso miestas ir ilanka.