Tibetiečiai tiki reinkarnacija bei budizmo idėjomis apie besitęsiantį pomirtinį gyvenimą. Budizmas nereikalauja laidoti žemėje: svarbiausia kad kūnas grįžtų į gamtą, o kaip tai įvyks – ne taip jau ir svarbu. Aišku geriausia išeitis būtų kremacija (pelenus visai nesunku išbarstyti žemėje), ir šis būdas laidojimo taip pat naudojamas, tačiau aukštai kalnuose su mediena gana striuka, tad Tibete gana paplitusios apeigos ir taip vadinamos "dangaus laidotuvės", atliekamos tam, kad mirusiojo žmogaus dvasia saugiai nukeliautų į dangų.

Prieš laidotuves mirusiojo kūnas yra susukamas į baltą audeklą ir laikomas namuose daugiau nei 7 dienas. Per tą laiką lamos gieda giesmes, kad sumažintų mirusiojo kančias už padarytas nuodėmes.

Pačias laidojimo apeigas atlieka speciali kontora, tad paslaugos mokamos, gan  nemažai kainuoja ir ne visiems prieinamos. Vargingesni žmonėms velionį patiems neša į kalnus ir paprasčiausiai palieka gamtai pačiai viską sutvarkyti.

Laidotuvių dieną atvyksta dangaus laidotuvių apeigų vykdytojai ir nugabena velionį į laidojimo žemę.

Laidojimo ceremonija, mūsų supratimu, tai pavadinti būtų sunkoka - džipas ir motociklas. Ir giminaičių nematyti, tikriausia jie lieka namuose, kad nereikėtu i tai žiūrėti.

Apeigų metu kūnas keliose vietose įpjaunamas ir paliekamas grifams. Įpjovimai reikalingi tam, kad paukščiai galėtų lengviau  susitvarkyti su velioniu.

Laidojimo kontoros darbuotojas laukia, kol grifai baigs pradinius darbus, tada surenka viską kas liko, susmulkina ir vėl atiduoda paukščiams.

Apeigos pasibaigia, kai mirusiojo kūnas galutinai sugrįžta į gamtą. Jei grifai neėda kūno, ar suryja tik pusę jo, yra tikima, jog tas žmogus būdamas gyvas padarė sunkių nuodėmių ir yra pasmerktas keliauti į pragarą. Jei grifai suryja kiekvieną kūno gabalėlį ar bent jau didžiąją dalį, tuomet siela tęsia tyrą atgimimą.