Atnaujinta: 2010-01-10
KARŠTAS VYNAS.

Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių gyventojai be karšto vyno žiemos nė neįsivaizduoja. Glintveinas - ne koks paprastas su cukrumi ir prieskoniais pakaitintas vynas, o lydima tam tikro ritualo tradicija.  Panašiai kaip japonų arbatos gėrimo tradicija. Glintveino gėrimas -  malonus laiko leidimas tik gerų draugų draugijoje, kurie po to taps dar artimesni ir brangesni. Renkantis vynus karštam vynui ruošti dažniausia problema – kokybė, tad ir šioje vietoje glintveinus geriausia gaminti draugų kompanijoje, galima bus visada gauti naudingų patarimų ar receptų.

Pirmieji "degančio gėrimo“ receptai ir legendos apie jį atsirado senų senovėje. Kai kurie istoriniai šaltiniai kelia įtarimų, kad šis „Kalėdų gėrimas“ ko gero yra senesnis už pačias Kalėdas. Pavyzdžiui senovės Romos kulinaras Apicijus vienoje savo knygoje aiškindamas gurmanams vyno gėrimo subtilybes siūlė į jį dėti kmynų, gvazdikėlių, cinamono, kalendros, lauro lapų, nes prieskoniai gėrimui suteikia netikėtų skonio niuansų. Be to prieskoniais pagardintas vynas ir ilgiau išsilaiko. Šaltomis žiemomis tokį vyną gerdavo pakaitintą.

Kaip teisingai ruošti glintveiną, kad jis nesigautų silpno prieskonio ar būtu per daug tirštas ir  aitrus ? Pagrindinė taisyklė – vyno jokiu būdų negalima užvirti, kitaip jis bus paprasčiausias verdantis vynas, be jokio aromato ir prieskonio. Toliau jau galima eksperimentuoti kiek leidžia fantazija, improvizuojant su stiprumu, saldumu bei įvairiausių prieskonių deriniais. Idealiausiai glintveino gaminimui tinka sausi arba pusiau sausi raudoni nestiprūs vynai.

Taigi, ruošiant glintveiną pirmiausiai virinamas vanduo su prieskoniais. Būtent toks eiliškumas prieskoniams leidžia geriausiai atiduoti savo skonį ir aromatą. Vanduo virinamas apie 5 minutes, tada pilamas vynas. Vienam litrui vyno reikia apie 150 gramų vandens ir 100-150 gr. cukraus. Tiesa vietoje cukraus galima dėti ir medų, nuo to glintveinas tampa dar labiau specifinis. Prieskoniai gali būti: gvazdikėliai, krokas, kardamonas, kalendra, lauro lapai, kvapnieji pipirai žirneliais. Vienintelė sąlyga – prieskoniai turi būti  tik nemalti, nes glintveinas gausis drumzlinas. Glintveinui pagardinti tinka beveik viskas: nuo banalios citrinos žievelės iki įvairiausių uogų, vaisių ar riešutų. Sudėjus visus ingredientus glintveinas, pastoviai maišant, kaitinamas ant mažos ugnies. Šiaip jau gėrimui tinkamiausia temperatūra yra apie 70 laipsnių, bet termometrai čia naudojami retai. Primušus ranką temperatūra nutaikoma tokia, kad gėrimas gautųsi karštas, bet nedeginantis.

Paruoštas glintveinas nukošiamas per sietelį, supilamas į šventines taures arba specialius keraminius puodelius ir geriamas.

Glintveiną rekomenduojama gerti sveikstant po infekcinių ligų, padeda jis nuo fizinio ar psichinio nuovargio. Pora bokalų glintveino ir sušildys, ir padės nugalėti visokius peršalimus ar kosulius.

Jei glintveinas atrodo per daug paprastas ar primityvokas, svečius galima pamaloninti ir punšu, kuris, tarp kitko, atsirado dar anksčiau nei glintveinas. Dažniausiai punšus gamina skandinavai, žiloje senovėje pagrindinės punšo dalys pas juos buvo penkios: vynas, romas, vaisių sultys, cukrus arba medus, ir prieskoniai – cinamonas, gvazdikėliai. Šiais laikais vos ne kiekviena šeima turi nuosavą punšo receptą, bet svečiams visada pasiūlys patiem nurodyti, kokius ingredientus naudoti. Tradicijos.

Pagrindinė punšo gaminimo taisyklė sako: negalima karšto vandens pilti tiesiai į romą ar konjaką, kaip mat dings visas aromatas. Kaip ir gaminant glintveiną, pirmiausia karštame (ne verdančiame) vandenyje ištirpinamas cukrus, o tada jau pilamas romas. Temperatūra išlaikoma taip pat kaip ir su vynu. Kadangi punšas nežadina apetito, dažniausiai jis duodamas prie deserto.

Grogas, skirtingai nei glintveinas ir punšas, gaminamas laikantis griežtų proporcijų: alkoholio santykis su vandeniu turi būti visada vienodas – 1 prie 4. Ši taisyklė sugalvota ne šiaip sau ir turi senas tradicijas. XVIII amžiuje Didžiosios Britanijos Karališkojo laivyno jūrininkams kasdien būdavo išduodama gryno romo porcija. Viskas pasikeitė, kai laivyno vadu tapo Edvardas Vernojus, bet kokiose smulkmenose taupus admirolas, kurio įsakymu jūreiviams buvo pradėtas išdavinėti būtent tokia proporcija vandeniu skiestas romas. Taip ir gimė tradicija, kurios šiais laikais aišku taip griežtai nesilaikoma, ypač kai grogas ruošiamas stiprios arbatos su citrina ir medumi pagrindu.

   

 

Copyright 2009. FARWATER.EU. All Rights Reserved.