Iguasu kriokliai (port. Iguaçu, isp. Iguazú) - vieni didžiausių pasaulyje, randasi Brazilijos (Paranos valstija) ir Argentinos pasienyje. Abi valstybės savo pusėse įkūrė Nacionalinius Iguasu parkus, praeito šimtmečio 80-siais metais kurie ir papuole į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Krioklius 1541 metais atrado ispanų konkistadoras donas Alvaras Nunjesas Kaseso de Vaka, pietų Amerikos džiunglėse ieškojęs aukso.

Iguasu pavadinimas kilęs iš Guaranių kalbos: I (vanduo) и guasu (didelis). Iguasu upė prasideda Brazilijoje, i pietus nuo San Paulo, ir teka i žemyno vidurį maždaug 1320 km., o pieš įtekėdama į Paranos upę virsta galingu kriokliu. Upės plotis šioje vietoje apie 4 kilometrus, vidutinis krentančio vandens tūris per sekundę apie 1,2 milijono kubinių metrų. Priklausomai nuo metų laiko, krioklį gali sudaryti iki 275 atskirų srautų.

Vanduo krenta nuo pusmėnulio formos, maždaug 82 metrų aukščio skardžio, o smulkesnius krioklius sudaro atsikišusios uolienos, o krioklio uolas dengia gausi tropikų augmenija. Stambiausias krioklys - Garganta del Diablo (Velnio Gerklė), kaip tik juo eina Brazilijos ir Argentinos siena.

Kriokliai vandeningiausi lietingojo sezono metu, nuo lapkričio iki kovo. Sausuoju sezonu vandens lygis Iguasu upėje krenta ir iš vieno krioklio pasidaro du, maždaug po 730 metrų pločio, kriokliai. Maždaug kartą į 40 metų Iguasu upė išdžiūna visiškai, tad kriokliai išnyksta visiškai. Paskutinį karta smarki sausra buvo 1978 metų gegužį, birželį, tada nuo skardžių vanduo netekėjo net 28 dienas.

Krioklių apylinkėse yra du miestai: Brazlijos Fos-du-Iguazu ir Argentinos Puerto Iguazu. Kitos vietinės įžymybės - Itaipu užtvanka ir Jėzuitų bažnyčios, aišku su kriokliais viso to nėra ko net lyginti ...