Svogūnus, kad būtų minkštesni ir turėtų daugiau sunkos, geriau reikėtų iškart supjaustyti ir pasūdžius sudėti į puodą, kuriame bus ruošiamas faršas. Tada imami miltai ir mušamas kiaušinis.

Tešla maišome šaukštu ir pamažu pilame vandenį.

Kai viskas susimaišo ir šaukštas pradeda klimpti, toliau tešla minkoma rankomis. Pradžioje ji stipriai limpa prie pirštų ...

... bet toliau lipimas baigiasi, tada tešla dedama ant stalo ir minkoma toliau ...

Kai tešla gerai susimaišo ir galutinai nustoja lipti prie ranku, ji dedama į maišelį - nusiraminti.

Maišeli dedame į šalį (jokių šaldytuvų) ir imamės faršo. Mėsa sumalama mėsmale. Jei norisi egzotikos, galima rankine - bus kaip tarybiniais laikais.
Pradžioje kiaulieną, nes ji paprastai būna riebesne ir neturi gyslų, besivyniojančių ant peilių. Po to veršieną ...

Gatavas faršas nesmarkiai sumaišomas ... ir išplaunama mėsmalė. Kad nepridžiūtų :)

Dabar pipirų ir žolyčių eilė, viskas sumalama ar supjaustoma ir subarstoma ant faršo.

Viskas sumaišoma ir dedama į šalį, kad pasimarinuotu.
Jei pamiršote iš anksto supjaustyti svogūnus, tai dabar kaip tik laikas smulkiai juos supjaustyti ...

... ir sumetus į faršą gerai viską sumaišyti. Faršas sumaišytas su svogūnais paprastai gaunasi sausokas, tad dar reikia pridėti kokį puodelį vandens. Vanduo pilamas pamažu ir vis maišoma, kol faršas tampa pakankamai minkštas (daugiau puodelio vandens nereikia pilti, reikia paprasčiausiai viska gerai išmaišyti).

Grįžtame prie tešlos. Pakankamai palaikyta maišelyje ji turėjo tapti elastingesnė, panašiai kaip minkštas plastelinas. Dar šiek tiek paminkę, atplėšiame nedidelį gabalėlį - būsimo čebureko ruošinį.

Kočėliuku gražiai jį iškočiojame iki 2,5-3 mm storio, į vieną ruošinio pusę dedame šaukštą gatavo faršo — plonu sluoksniu !

Dabar kita ruošinio pusė užlenkiama ant viršaus, kraštai lengvai sulyginami pirštais. Nekeldami čebureko nuo stalo kočėliuku atsargiai pakočiojame jo kraštus.

Po to čeburekas peilių gražiai apipjaustomas. Svarbu kraštuose palikti kuo mažiau tešlos, bet taip, kad jie neatsiklijuotu (apie 5-7mm). Čia kraštus galima paspausti šakute - irgi gražiai gaunasi ... ir čeburekas paruoštas - galima jį čirškinti, arba kuriam laikui pasidėti į šaldytuvą atsargai.

Kadangi čeburekus vienu metu ir kepti ir ruošti sunkoka, geriau prieš kepimą paruošti juos iškart visus.
Toliau į švarią ir sausą keptuvę įpilama apie 1 cm. augalinio aliejaus (geriau šviežio nerafinuoto saulėgrąžų), statome ją ant didelės ugnies ir laukiama kol aliejus įkais.
Jei kas mėgsta kitokius aliejus, lai bando kas gausis - klasikiniame čebureke turi jaustis saulėgrąžų skonis.

Aliejui įkaitus (patikrinimui galima įlašinti į jį kelis vandens lašus: jei aliejus šnypščia ir taškosi - bus kaip tik) į keptuve ratuku dedami čeburekai.

Kai tik kepanti pusė tampa it paauksuota, čeburekai verčiami ant kito šono. Geriau dviem mentelėmis - su karštu aliejumi juokai menki.

Kai pasiauksuoja ir antra pusė, čeburekas mikliai traukiamas iš keptuvės ir dedamas ant servetėlės nusausinimui - kad riebalų būtų ne per daug, o į keptuvę dedama nauja partija.

Taip paeiliui su jais ir tvarkomasi, kol visi čeburekai atsiduria lėkštėje. Gerai iškeptų čeburekų plutelė turi būti traški, tačiau atsikandus - minkšta ir kramtoma. Na, ir žinoma pats vaizdas: burbuliukai čebureko paviršiuje ir visa kita.

Saugumo taisyklės reikalauja, kad prieš patekdami ant stalo čeburekai kiek atauštų, mat riebalai čebureko viduje gana ilgai būna karšti ! Nors prie alaus tinka ir tokie :). Skanaus !