Jau žiloje senovėje žmonės pastebėjo: kuo ilgesnė ranka su svaidykle, tuo toliau ir stipriau lekia sviestas akmuo. Beliko padaryt kitą logišką žingsni - svaidyklę sujungti su dar ilgesniu pagaliu: vienas jos galas gerai pritvirtinamas prie lazdos galo, kitas baigiasi kilpa ir kabinamas už čia pat įkalto vinuko (dar vadinamo dantimi). Pradinėje padėtyje, kai šaulys svaidyklę laiko horizontaliai, laisvas jos galas laikosi už danties. Sviedimo metu, kai lazda pasiekia vertikalią padėtį, įsibėgėjusi svaidyklė ją aplenkia, kilpa nuslydusi nuo danties atsidaro ir akmuo nuskrieja reikiama kryptimi. Metimą galima sustiprinti ir neilginant sverto, pavyzdžiui vietoje ilgo svaidyklės įsukimo užsimoti iškart abiem rankomis. Tikslumas gal ir sumažėja, tačiau naudingumo koeficientas padidėja žymiai. Toliau jau prasidėjo ilgus metus trukęs šio paprasčiausio ginklo tobulinimo keliais, kuris atvedė iki sudėtingų gravitacinių, t.y. kurių veikimui panaudojama sunkio jėga, svaidymo mašinų (Dar vadinamų barobalistinėmis) sukūrimo. Tobulumo viršūnė šitame reikale buvo pasiekta sukūrus tikrai puikų šios klasės ginklą - trebušetą, pelnytai vadinamą visų svaidymo mašinų karaliumi.

Svaidomosios karo mašinos buvo sugalvotos vienu metu net keliuose pasaulio kraštuose: Tolimuose Rytuose, vėlyvojoje Romos imperijoje (Čia jos buvo žinomos ir naudojamos nuo VI mūsų eros amžiaus, vadinosi fustibulais) ir net ikikolumbinėje Amerikoje. Europoje trebušetas buvo naudojamas net iki XIV amžiaus, daugiausiai tvirtovių apsiausčiai ir karo laivuose.
V-IV amžiaus iki Kristaus Kinijoje buvo sumastyta naudoti jau nebe lazdą, o tikrą svirtį, laisvai tvirtinamą prie vertikalaus stulpo su šakotuvu arba geležiniu žiedu. Prie darbinio svirties galo tvirtinosi laidynė, prie kito - valdymo virvė. Pradinėje padėtyje svirtis su laidyne ir sviediniu būdavo prie pat žemės. Kai kariai staigiai patraukdavo valdymo virvę, svirtis pasisukdavo, įsibėgėjusi laidynė atsikabindavo ir atsidariusi paleisdavo sviedinį reikiama kryptimi. Tai jau buvo ne nešiojama lazda su laidyne, o stacionarus įrenginys, gal ir nelabai taiklus ginklas, bet užtat kur kas galingesnis. Ypač kai buvo sugalvota vietoje vienos traukiamosios virvės naudoti bent kelias. Sakysim dešimtis karių be didelio vargo galėjo svaidyti visai padorius akmenis - juk svaidomoji svirtis remdavos i atraminį stulpą. Tokias stacionarias akmensvaidės kinai dažniausiai naudojo tvirtovių puolimui arba gynybai ir beveik tūkstantį metų šis išradimas buvo naudojamas tik pačioje Kinijoje.

Petrobolai.

Europoje, tiksliau Bizantijos imperijoje ir gretimose žemėse, panašus įrengimas pirmą kartą užfiksuotas 580 metais ir vadinosi jis petrobolas. Kaip jis ten pateko iki šiol neaišku, tačiau VII amžiaus pradžioje petrobolus masiškai naudojo jau ne tik bizantiečiau, bet ir persai, avarai bei slavai, o šiek tiek vėliau arabai ir vestgotai. Gana greitai naujo tipo ginklas iš apyvartos išstūmė iki tol naudotas antikinio pavyzdžio katapultas ir balistas. Nuo tada Bizantijos imperijoje juos vadino manganais, iš čia ir kilo arabiškas "Al-Mandžanik" bei vakarų Europietiškas "Mangonel" pavadinimai.
Ankstyvaisiais Viduramžiais stambiausiu sudėtingos apsiausties tecnikos nadotiju buvo Arabų kalifatas, kurio greitam plėtimuisi padėjo ne tik gerai organizuota lengvoji kavalerija, bet ir karo mašinos, užmėtančios priešą akmenų kruša ar moliniais puodais su padegta nafta. VIII amžiaus pradžioje kaip tik bizantijos ir arabų kariai dar labiau patobulino šią karo mašiną - buvo sukurtas taip vadinamas hibridinis trebušetas. Hibridinio trebušeto (Prancūzijoje juos vadino brikoliais) trumpesnis traukiamasis petys turėjo ir nedidelį atsvarą, kuris atsverdavo daug ilgesnį darbinį petį. Toks patobulinimas labai palengvino aptarnaujančių komandų darbą, mašinas buvo galima gaminti kur kas didesnių gabaritų, o pats šaudymas tapo kur kas tikslesnis.
Maždaug 800-ais arabų pavyzdžiu traukiamus trebušetus pradėjo gaminti frankai, X amžiuje jie pasiekė Vokietiją, apie 1100-sis - Lenkiją, o 1134 jų atsiradimas pirmą kartą užfiksuotas Danijoje, kur jie buvo naudojami iki pat XIV amžiaus pabaigos.
Plačiai paplitę trebušetai stipriai paveikė tvirtovių gynybos ir puolimo taktiką, nes juos naudojant karo veiksmuose galėja dalyvauti ir visi civiliai piliečiai. Puolantieji akmenų kruša galėjo griauti medinius įtvirtinimus kartu su ant jų besiginančiais kariais arba puodais su degančia nafta padegti apsiaustus miestus. Besiginantieji galėjo efektingai sustabdyti puolančiuosius akmenimis arba padegti jų apsiausties įrengimus. Ir taip buvo iš tikro -pavyzdžiui 1218 metais Tulūzos apsiausties metu toks Simonas de Monforas žuvo nuo akmens, paleisto iš moterų valdomo trebušeto.
Vienok akmeninių sienų, netgi jų dantų bei parapetų, traukiamasis trebušetas nesugebėdavo įveikti, o bandymai naudoti šimtus traukiamųjų virvių sukeldavo tik organizacinius sunkumus ir problemos neišsprendė - norint sugriauti akmeninę sieną tekdavo ilgą laiką šaudyti į vieną tašką.

Frankų mandžanikas.

Problemos sprendimas buvo rastas XII amžiuje, greičiausiai Bizantijos imperijoje, nors mąstė aišku daugelis. Įrodymas - Murdos At Tarsusi, gyvenusio Aleksandrijoje XII amžiaus pabaigoje, traktatas. Jame aprašytas "persiškas mandžanikas" savo proporcijomis dar primena traukiamąjį trebušetą, tačiau traukiamoji komanda jame pakeista tinklu pakrautu akmenimis. Akmenys tarnavo kaip atsvaras, o tinlas su jais šaudymo metu nusileisdavo į iš anksto iškastą gilią duobę. Be daugiau kaip 100-kilograminių akmenų mėtymo atsvaras dar įtempdavo sunkų arbaletą, bet jo pakėlimui jau teko naudoti suktuvą.

>Bet greičiausiai trebušetas su atsvaru tobulėjo Vakarų Europoje. 1189-1191 metais III Kryžiaus žygio dalyviai Akros apsiausties metu panaudojo didžiulius trebušetus, kurių pagalba po ilgo apšaudymo buvo nugriauta dalis miesto sienos. Karyboje tai buvo kažkas naujo - iki tol akmenines tvirtovių sienas griaudavo tik taranais. Nuo XIII amžiaus trebušetas su atsvaru jau buvo naudojamas visoje Europoje ir greitai tobulinamas. 1212-siais metais jis atsirado Vokietijoje, 1216-siais - Anglijoje ... ir pagaliau 1276-s arabų šaltiniai minį jį atsiradus Kinijoje, daug sakančiu "frankų mandžaniko" pavadinimu.

Sunkioji Viduramžių artilerija.

Kurį laiką buvo naudojami dviejų tipų trebušetai - su fiksuotu ir pakabinamu atsvarais. Pirmasis konstrukciškai paprastesnis (kas Viduramžiais buvo gana svarbu), tačiau gana greitai paaiškėjo ir jo trūkumai: atsvarą tekdavo gaminti vientisą (kad nepilno maišo ar dėžės turinys darbo metu nekeistų padėties), paprastai iš tada brangaus švino, be to fiksuotas atsvaras linkęs ilgai vartytis po šūvio ir stipriai tranko atramines konstrukcijos detales. Visas šias problemas išsprendžia pakabinamas atsvaras, kurio dėžė ar maišas užpildomas kad ir paprasčiausiais reikalingo svorio akmenimis ir kuris po šūvio greitai stabilizuoja visą konstrukciją.

Didžiojo trebušeto, skirto sienų griovimui, konstrukcija buvo paskaičiuojama tokia, kad 100 - 150 kg. (skersmuo - 40-50 cm.) tašytus akmenis galima būtų nusviesti ne mažiau 150 - 200 metrų atstumu. Tokie sviedinių matmenys pasirodė optimalūs bandant suderinti gerą smūgio jėgą ir patogumą juos apdirbant bei nešiojant neštuvais. 200 m. atstumas gi leisdavo išvengti tikslių lankininkų atakų (trebušetas tokiu atstumu šaudydavo dar gana tiksliai), be to buvo galima šaudyti per apsauginius griovius ir pylimus.
Išlikę rašytiniai šaltiniai nurodo tokius mašimos gabaritus: svaidomoji svirtis - 10-12 m., atraminio stovo aukštis apie 7 m., atsvaras maždaug 10 - 15 tonų. Keturiasdešimties vidutinės kvalifikacijos stalių komanda, vadovaujama patyrusio meistro ingeniatoriaus, trebušetą sienų griovimui iš ąžuolinių balkių pastato per 10 dienų, o reikiamos formos ir svorio sviedinį vienas patyręs akmentašys nutašo per 5-6 valandas. Gerai pastatyta ir nutaikyta mašina į 5x5m. plotą gali kas valandą pataikyti maždaug po du kartus, tad per kelias valandas sugebėdavo pramušti skylę 2-metrų storio sienoje (standartas XIII-XIV amžiaus pilyse).

Dailidžių ginklas.

Šiaip trebušeto konstrukcija paprasta ir aiški, tačiau ir joje yra keletas slaptų niuansų: idealus atsvaro ir svaidomojo pečių santykis turi buti 1 x 5,5. svaidyklė turi būti kiek galima ilgesnė, tačiau iš kreipiamojo lovio išlėkęs sviedinys neturi kabinti žemės. Saugumui labai svarbus visų medinių dalių ir pačios svaidyklės tvirtumas, tad tik patyręs meistras gali surasti kompromisą tarp medžiagų ekonomijos ir ilgaamžiškumo. Kad lengvai suktųsi, atsvaro ir sverto ašys buvo tepamos kiaulių taukais. Svaidyklės užkabinimo dantis turi būti pakankamo ilgio, tvirtas ir lankstus - nuo jo ilgio ir palinkimo priklauso svaidyklės atsikabinimo momentas, tuo pačiu ir sviedinio skriejimo trajektorija. Vertikaliai galima taikytis keičiant svaidyklės ilgį (tam ant jos gali būti kelios kilpos) arba atsvaro svorį (nelabai tikslus būdas). Horizontaliai taikomasi paprasčiausiai pasukant visą mašinos stovą, tik reikia prisiminti, kad net be nukabinto atsvaro visa konstrukcija gali sverti apie 7 tonas ir geriau reikiama kryptimi ją nutaikyti jau statant. Labai svarbu apgalvoti ir paleidžiamojo mechanizmo konstrukciją, bent jau dėl saugumo (yra keletas užraktų tipų). Įvairi ir suktuvų konstrukcija: gali naudoti vertikalų suktuvą, galima horizontalų kabestaną, bet didelėms mašinoms dažniausiai buvo naudojami "voverės ratai" (kuo didesnis suktuvo ratas, tuo didesnis perdavimo koeficientas).

Charakteristika.

Nors trebušeto su su atsvaru konstrukcija kilo iš traukiamojo, jie skiriasi iš principo. Trebušeto su su atsvaru naudingo darbo koeficientas kur kas geresnis - jame galima naudoti maksimalaus ilgio svaidyklę. Jo variklis, t.y. atsvaras, neriboja galingumo - galima svaidyti net tonos svorio sviedinius, ir be to ekonomina darbo jėgą. O svarbiausia žinoma tai, kad šaudymo rezultatai gana pastovūs ir numatomi.

Aišku, šaudymo su trebušetu nepavadinsi "tiksliu". Su didžiuoju trebušetu suvis negalima prisitaikyti taip, kad į taikinį būtu pataikyta iš pirmo karto - tai pirmas istorijoje pabūklas, šaudantis "artileriškai". Tai yra "pro plyšį". Pirmo šūvio rezultatą galima apskaičiuoti tik apytikriai (čia neblogai tinka šiokios tokios geometrijos žinios), tačiau konstrukcijos netobulumas vis tiek duoda nemažą paklaidą. Po kiekvieno šūvio koreaguojamas horizontalus kampas ir skriejimo trajektorija, tad ilgainiui nepataikymų mažėja ir galų gale pataikoma. Suradus optimalius pabūklo nustatymus jau galima šaudyti kol pasiekiamas reikalingas rezultatas.

Suktuvų naudojimas atsvaro pakėlimui ryškiai atsiliepia šaudymo greičiui, todėl didelius trebušetus verta naudoti tik prieš didelius, tvirtus ir nejudrius taikinius: bokštus, sienas, namus ar kitas svaidymo mašinas. Privalumas būtų galimybė svaidyti praktiškai bet kokio dydžio ir formos sviedinius, gyvus ar mirusius belaisvius arba kritusių gyvūnų dvėsenas.

Pirmieji inžinieriai.

Šiandien Viduramžių trebušeto konstrukcija mums atrodo paprasta ir aiški, tačiau to meto žmonėms taip neatrodė. Jiems pirmą kartą teko suvaldyti ir apskaičiuotai naudotis tokią jėgą, kokios iki tol jie tiesiog neturėjo. Nė viena torsioninė katapulta savo jėga nė iš tolo negalėjo lygintis su trebušetu, kuriame energiją beveik akimirksnių išlaisvindavo 20 tonų atsvaras, krentantis iš kokių 5-10 m. aukščio. To meto žmonėms tai buvo labai didelis pasiekimas. Be to tokį sunkų pabūklą visai ne paprasta pagaminti, jį sunku judinti, o tiksliai kalibruoti sviediniai ir kainavo nemažai. Svarbu buvo viskas: optimalios konstrukcijos apskaičiavimas ir pastatymas, silpniausios gynybos vietos suradimas, pirminės šaudymo trajektorijos, sviedinių ir atsvaro svorių, svirties ir laidynės ilgių apskaičiavimas. Bet kokia klaida kainuodavo brangiai, bet ir geri rezultatai buvo vertinami atitinkamai. Anksčiau einant prie tikslo reikėjo užpilti gynybinius griovius, prisikasti prie sienų, atvilkti prie jų sunkų taraną, o po to dar ilgai juo darbuotis .. ir visa tai po priešo akmenų, rastų kruša ar liejama nuo sienų degančia smala. Daugybė žmonių vargdavo mėnesiais, ir ne visada pasiekdavo tikslą, o dabar vienas žmogus su tokia užduotimi galėjo susitvarkyti per kokį mėnesį net stipriai nerizikuodamas.

Vėliau būtent iš žodžio "Ingeniator" atsirado žodis inžinierius, o trebušeto su atsvaru tobulinimas skatino pirmąsias mintis apie apie gravitaciją ir svorio jėgą.

Chanų ginklas.

Kad ir koks galingas žingsnis į priekį buvo trebušeto sukūrimas, panašiai apie 1330 metus jo jau nebeužteko norint suspėti su naujomis mintimis karyboje. Tvirtovių sienos tapo kur kas storesnės, o svarbiausia, kad kontrtechnika taip pat nestovėjo vietoje ir gana greitai lengvi ir mobilesni gynybiniai trebušetai sugebėdavo nukenksminti sunkius apsiausties trebušetus dar iki tol, kol tie pralauždavo sienas. Prasidėjo parako artilerijos era ir apie 1420 metus bombardos galutinai išstūmė trebušetus iš karo laukų. Dar kurį laiką trebušetai buvo naudojami padegamųjų sviedinių svaidymui per tvirtovių sienas, tačiau ir iš cia juo greitai išstūmė paraku užtaisomos mortyros. Paskutinis trebušetų panaudojimo Europoje atvejis užfiksuotas 1487 metais, tuo metu maurams priklaususio Malagos miesto apsiausties metu, tačiau Vid. Azijoje ir Kokando chanate jie išsilaikė net iki 1800 metų.

Viduramžių kulkosvaidis.

Pagrindinis traukiamosios svaidyklės privalumas - pagaminimo lengvumas ir naudojimo paprastumas. Gamybai pakanka turėti virvių ir keletą nesudėtingų metalinių detalių, visą kitą vidutinės kvalifikacijos stalius gali nusidrožti per kelias valandas. Virves tempti gali net moterys ir vaikai. Šiokio toki patyrimo reikia tik taikytojui, kuris orientuoja pabūklą prieš šūvį. Šiuolaikiniai entuziastai įsigudrina per kokią valandą prisvaidyti iki 1000 akmenų, o dešimt šūvių per minutę laikoma normaliu tempu - panašiai kaip šaudant iš lanko.
Aišku šaudymo tikslumas šiuo atveju gana menkas (rankiniu būdu valdant įtaisą neįmanoma užtikrinti pastovios jėgos), bet užtat akmenys link tikslo gali nuskrieti apie 100 metrų. Šiuolaikiniams entuziastams to visai pakanka, o štai senovės Kinijoje buvo naudojamos traukiamosios mašinos net su 125 virvėmis, kurias traukdavo dar po du žmones, ir tai 60 kilogramų akmenį nusviesdavo tik apie 60 - 70 metrų.
Šiais laikais šis techniškai paprastas ir įdomus įtaisas yra visų rūšių rekonstruktorių džiaugsmas - nėra geresnio užsiėmimo norint pajusti senovės kovų dvasią, juolab tam nereikia nei daug pastangų nei išlaidų.