Stiklinė varlytė (lot. Centrolenidae, angl. Glass frog) - ne tas stiklinis žaisliukas iš parduotuvės, o realiai egzistuojantis gyvas padaras. Pasižiūrėjus į ją iš viršaus, šono ar priekio - pati paprasčiausia varlikė. Bet pažvelgus iš apačios yra ko nustebti: jos oda tokia permatoma, kad visi vidiniai organai ir net maži ikriukai matosi be jokio preparavimo.
Tiesa įvairių rūšių varlikių odos skaidrumas nevienodas.

Viso šioje įdomių varlių šeimoje priskaičiuojama 12 giminių, turinčių apie 60 rūšių. Pirmasis šias amfibijas 1872 m. Lotynų Amerikoje atrado ir aprašė ispanų zoologas Markosas Chimenesas de la Espada. Po to buvo atrasta ir daugiau šios šeimos varlių rūšių. XX amžiaus 50-70 metais buvo atrastos stiklinių varlių rušys, gyvenančios Centrinėje Amerikoje (Kosta Rikoje ir Panamoje), šiek tiek vėliau Andų kalnuose, Kolumbijoje, Venesueloje, Ekvadore ir Peru. Kai kurios rūšys sutinkamos Amazonės ir Orinoko upėse.

Gyvena stiklinės varlytės tropiniuose lapiniuose miškuose. Arčiau vandens patraukia tik atėjus vestuvių sezonui.

Stiklinės varlytės savo ikrus meta ant medžiu ar krūmų lapų virš tekančio vandens, kad išsiritę buožgalviai galėtų lengvai pasiekti į vandenį, kur ir laikosi kol nesusiformuoja iki tikros varlytės. Kai kurios rūšys ikrelius meta ant akmenų šalia krioklių, bet būtinai šalia vandens.

Ikrelių metimas tokiose vietose turi savo privalumų, stiklinės varlytės taip padidina savo palikuonių šansus išgyventi: ikriukų negali pasiekti jokia žuvis. Tiesa patekę į vandenį buožgalviai tampa kur kas pažeidžiamesni.

Iš pirmo žvilgsnio stiklinės varlytės panašios paprastas medvarles, bet pasižiūrėjus atidžiau, jas galima atskirti pagal akis. Mūsų herojės akys žiūri į priekį, o medvarlių - į skirtingas puses.

Dėl savo mažo ūgio, tik nuo 3 iki 7,5 centimetro, stiklinės varlytės atrodo trapios ir grakščios. Kai kurios kūno dalys, pavyzdžiui kojelės praktiškai visiškai permatomos, tik nugara ir šonai papuošti nuspalvinti visais žalios spalvos atspalviais.

Tikrai žavus padarėlis.